Kartą, seniai seniai… Peržiūrėjau savo besikaupiančias užsistovėjusias krūvas pačių keisčiausių audinių. Ko tik ten nėra. Pamąsčiau, kad daug didesnė nauda iš tų audinių būtų, jei aš ką nors siūčiau ir sugadinčiau – na, bent jau pasimokyčiau. Pristačiau šitą savo idėją Mr. M. ir jis patvirtino, kad mintis labai teisinga (todėl dalis keiksmų teko ir jam – pats kaltas). 😀

Pirmajai „pamokai“ išsirinkau kostiuminį pusvilnės audinį, kažkada pirktą SH. Audinys malonus, turintis tokį solidų kritimą ir peršviečiamas šviesoje. Dar jis mėgsta glamžytis, o tiksliau – jei jau susiglamžo, tai sunkiai į teisingą būseną grįžta.

Modelis iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai paprastas ir labai tinkamas. Dar prireikė kontrastingo audinio atraižų detalėms, pamušalo, kantavimo juostelės, flizelino ir paslėpto užtrauktuko, kurie kainavo gal dvigubai tiek, kiek audinys iš SH. O už tokią sumą… jau visai gaila gadinti. 😀

Kai jau susirinkau visus reikiamus audinius ir priedus, prisiruošiau sukirpinėti. Vien lekalus persibraižiau per du kartus, nes pirmąjį pamiršau bent kelias detales. Taigi toookia paprasta suknelė, kaip čia taip..? Kai jau turėjau lekalą, pradėjau sukirpinėti. Užtrukau TIK savaitgalį. Jau kirpdama kokią antrą detalę, atsiverčiau žurnalo viršelį pasitikrinti, ar tikrai čia Burda Easy? NOUP. Nifiga ne Easy. Ten burda Special, nors ir yra prierašas „siūkite lengvai ir paprastai“. :/ Jau tada supratau, kad įsivėliau į rimtą nuotykį.

Kodėl taip ilgai užtrukau? Minėjau, kad audinys turi „solidų kritimą“? Tai va. Paprastais žodžiais kalbant – bjaurybė slidus ir neklusnus. Apsibrėži detalę, o bepiešiant užlaidas pamatai, kad kita pusė nusiskersavo kažkur po lekalu. Ne, adatėlės nepadėjo. Nei svareliai, nei vynas… Niekas nepadėjo. O dar siūlu reikėjo pasižymėti visas įsiuvų ir įkirpimų vietas. Oj, varge vargeli. 🙂 Lekalus pasidariau 34 dydžio (įprastai dėviu 36/38). Užlaidas dėjau kaip priklauso – 1,5 cm. Sukirpinėdama net spėjau išsigąsti, kad bus per maža…

O tada ir prasidėjo:

  1. Susiuvau įsiuvus;
  2. Apmėčiau visas detales overloku, nes kostiuminis audinys labai iro;
  3. Susiuvau pečius ir šonus;
  4. Dvejomis siūlėmis paraukiau sijoną;
  5. Susiuvau viršų su sijonu;
  6. Lygiai tą patį padariau su pamušalu;
  7. Paklijavau flizelinu užtrauktuko vietą;
  8. Prisiuvau slaptą užtrauktuką;
  9. Nuardžiau tą vietą, kur užtrauktuką prisiuvau per slaptai ir jis strigo;
  10. Pasiuvau apykaklę;
  11. Susiuvau raištukus – naudojau medvilninę kantavimo juostelę – nebeturėjau kantrybės;
  12. Susiuvau pamušalo-apykaklės-raištukų sumuštinį. Ne pagal receptą, bet man taip pasirodė paprasčiau;
  13. Prisiuvau juosteles prie rankovių;
  14. Persiuvau jų galvutes paraukimo siūlėmis;
  15. Susiuvau rankoves;

  1. ĮSTAČIAU rankoves. Nifiga jos ten netilpo. Improvizavau eilinį kartą ir gavosi beveik tobulai;
  2. Rankomis pridygsniavau pamušalą prie užtrauktuko;
  3. Apačią palenkiau slaptu dygsniu.

Rašau ir negaliu patikėti, kad turėjau tiek kantrybės. Į tarpus dar reikėtų pridėti lyginimą po kiekvieno žingsnio. Kiekvieną šitą darbą atlikdavau kas dvi-tris dienas. Užtrukau du mėnesius. Visais būdais atsižadėjau tokių siuvinių – dar labiau „sužydėjo“ mano meilė trikotažui. Nusprendžiau siūti sau tik tai, kas paprasta (tikrai paprasta!!!). O keikiausi kiek… Beveik į depresiją buvau puolusi. Pirmas pamušalas, slaptas užtrauktukas, įstatytos ne trikotažinės rankovės, palenkimas slaptu dygsneliu…

O ŽINOT, KAS BAISIAUSIA?

Kai jau praėjo šiek tiek laiko, man pradeda atrodyti, kad nebuvo jau taip sunku.

Buvo, buvo, buvo!!! Ir prašau man tai profilaktiškai vis priminti, nes taip besidžiaugdama šituo rezultatu, galiu užsimiršti. Tiesa, jau dabar svarstau apie marškinių tipo suknelę… 😀

Lengvesnių Jums pamokų! 😉

3 KOMENTARAI

    • SH – second hand parduotuvės. Audiniai būna prie tekstilės gaminių. Esu mačiusi net rulonais. Žinoma, čia loterija – kai kur būna net iš ko rinktis, o kartais nebūna visai. 🙂

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here