Taip jau susiklostė, kad siuvu trims savo vaikams. Ir pakeliui ketvirtas – sūnėnas. Nepykit, berniukai, jūsų daug. O, štai, krikštadukra tik viena. Dėl jos aš visada perkuičiu pūstų suknelių kabyklas parduotuvėse ir peržiūriu mergaitiškų audinių pasiūlą. Nes „gi Mažuuulei…“ 😀 O Mažulė mano jau nebe tokia maža. Jau beveik dviejų metukų. Vystosi mergelė, kaip priklauso, – jau mėgsta puoštis ir sijonai – geriau pūsti. Na, turi mažos mergaitės kažkokią magiją… 😀

Nuvykome pas brolį į svečius. Kol pusbroliai draugiškai žaidė, krikštadukros paprašiau pasimatuoti rūbelius. Turėjau didelę baimę, kad suknelė jau bus mažoka, bet dabar – kaip tik. Įpratusi prie išplaukusių Mažojo A. nuotraukų, buvau apstulbusi dukterėčios sugebėjimu pozuoti. Fotosesiją pradėjome su šia suknele. Ir buvo gerai. Labai gerai. Vėliau buvo dar geriau (kitame straipsnyje). Džiaugiasi širdis, kad džiaugiasi Mažoji Dama. Tiesa, viena pusė kaspinėlio buvo nutraukta dar fotosesijai neprasidėjus. Tiesą sakant, nežinau, ko aš tikėjausi… 😀

Suknelei panaudojau jau turimus lekalus, pagal kuriuos siuvau pirmojo gimtadienio suknelę. Šį kartą be raukinukų, bet su kitokiu kaklu ir paprastai palenktomis rankovėmis. Primontavau kaspinėlį. Kaip jau minėjau – per silpnai. 😀 Perlenkusi suknelę, pečius įkirpau įstrižai. „Sparniukus“ kirpausi iš akies, paraukiau ir  apsiuvau vadinamąja babylock siūle. Nors ir veliūras, ir pirmas šios siūlės bandymas gyvenime – gavosi labai puikiai. Tiesa, reikėtų paminėti, kad pirmiau pasiruošiau ir paraukiau sparniukus, o tik tada, juos pamatavusi, kirpau pečius.

Medžiaga – labai minkštas ir ryškus raudonas veliūras, kurį buvau pirkusi Mažojo A. nykštuko kostiumui. Kai vaikis prieš vaidinimą susirgo, kostiumas taip ir liko nepasiūtas. Po pirmųjų nuotykių su pilku, niekaip nepasibaigiančiu, veliūrų, įsivaizdavau, kad to metro čia – iki gyvenimo galo. 😀 Nu kaip juokinga… Negaliu… 😀 Sukirpau suknelę, kelnes ir liko tik gabaliukai… 😀 Auga vaikai, pasirodo.

Tuo pačiu siūlų vėrimu norėjau pasiūti ir paprastas praktiškas kelnes. Kadangi mažoji neturėjo vienspalvių pėdkelnių, fotografavomės su jomis. Man visai žiūrisi, nors prie tokio modelio kelnių aš įsivaizduoju hi-low tipo tuniką arba ilgesnį džemperiuką. Toks komplektėlis dar numatytas iš salotinio veliūro, kurį naudojau elfo kelnėms.

Tiesiog antistresinė terapija. Nors, kai pamatysit šios damos nuotraukas matuojantis dusty-pink kostiumėlį, manau ne vieną „aww“ pasakysit. Aš tai alpau nuo šito vaiko nuostabumo. :))

Mielų Jums klienčių!.

1 komentaras

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here