Lekalinis popierius vs. plėvelė

0
1037

Beveik „Būti ar nebūti?“ klausimas. 😀

Jau esu sunaudojusi porą rulonėlių (gal po 10m.) lekalinio popieriaus. Vieną pirkau prym, kitą – noname iš Danesos. Abu patiko, bet pastarasis buvo kiek slidesnis. Kai baigėsi paskutinis  popierius, neatlaikiau spaudimo Myliu siūti grupėje ir nusipirkau šiltnaminės plėvelės. Na, šitiek gerų rekomendacijų, o dar ir kaina labai gera… Pataikiau ant nuolaidos ir už 1×6 m. storesnės plėvelės sumokėjau 1,2 Eur. Pigu. Labai pigu, bet ar patiko? 🙂

Pirmieji bandymai ir… nusivylimas. Mano pasiimtas šratinukas vargiai matosi. Išdžiūvęs tušas visiškai praranda spalvą. Antras bandymas – juodas šratinukas. Šiek tiek geriau. Keikiuosi mažiau. Tada stebukladarė mama iš kažkur ištraukia plonytį CD markerį ir, o dangau, tikra palaima – viskas matosi. Palaima sumažėja, kai suprantu, kad keliskart patrynus – nusivalo. Neturiu geresnės alternatyvos – tęsiu darbus su markeriu.

Iškarpų persibražymas. Viskas puikiai persišviečia, markeris tiksliai slysta plėvele (šratinukas šiek tiek „buksavo“ ir nuklysdavo į lankas). Popieriaus privalumas čia tas, kad piešti galima su bet kuo, kas yra po ranka, ir man pasirodė, kad jis mažiau slysta nuo brėžinio lapo.

Kirpimas. Plėvelę man kirpti labai patiko – tik įkerpi ir vedi žirkles per linijas. Na, gaunasi toks net ne kirpimas, o pjovimas, vieną kartą įkirpus. Žinoma, pagavus gerą greitį, labai lengva netyčia pasiaurinti iškarpą.. 😀 Kas LABAI LABAI nepatiko… Jau minėjau, kad persišviečia puikiai, taigi, reikia gero vienspalvio pagrindo, kad matytųsi linijos ant plėvelės. Aš turėjau tik tamsų stalą ir Ottobre brėžinių lapą, taigi, nuvarginau akis kaip reikiant… 🙁

Triukšmas. Popierius čia gauna riebų minusą, jeigu iškarpas reikia braižyti vaikui miegant. Plonas lekalinis popierius yra labai triukšmingas. Dar dabar atsimenu Mr. M. žvilgsnį, kai išsitraukiau iškarpas jam tik ką užmigdžius Mažąjį A. 😀 Plėvelė neskleidžia beveik jokio triukšmo. BET. Kodėl daugumai žmonių labiau patinka skaityti popierines knygas, o ne kindlus? Nes tas knygos popieriaus šiugždėjimas, puslapių vertimas, turi savo žavesio. Man čia taip su lekaliniu popierium. Na, aš labiau tada įsijaučiu į tą „amatininkės“ būseną. 😀

Sandėliavimas. Kadangi rinkausi neskystą plėvelę, susukta lekalo tūbelė užima gerokai daugiau vietos. Ar galėjau rinktis plonesnę? Žinoma. Bet jau buvau mačiusi draugę, braižančią ant skystesnės, ir man net vaizdas nepatiko. Ir taip sunku su jos tuo slidumu „rokuotis“, o jei dar ji ir plonytė.. tai ir elektrinasi labiau. Na, nenorėčiau tokių lekalų padėti šalia tos vietos, kur sukirpinėju kilpinuką ar veliūrą. Jau ir taip buvau labai nemaloniai nustebinta, kiek šiukšlių prie manosios plėvelės prikibo, kol ant grindų karpiau ją mažesniais gabaliukais. 😀

Persibrėžti ant audinio, naudojant plėvelę, taikrai geriau. Popierių išsukus iš tūtelės, jo kraštai riečiasi. Plėvelė, tuo tarpu, puikiai priglunda.

Mano įspūdžiai tokie. Buvau įpratusi prie popieriaus lekalams. Gal pirma pažintis su plėvele ir nebuvo labai sklandi, bet ir tų minusų ne tiek jau daug. Lyginant kainos ir naudojimo kokybės santykį… 1 EUR vs. 0,20 EUR… Taip, manau, įprasiu prie plėvelės. 😉

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here