Šios liemenės istorija prasidėjo jau labai seniai. Aš mėgstu istorijas pasakoti „iš toli“ (taip sako mano mama), tai ir šįkart taip bus. 😀

Taigi, kažkada praėjusią žiemą, kai už lango buvo baisi dargana ir aš visai nenorėjau važiuoti namo troleibusu, susitariau su Mr. M., kad mane pasiimtų po darbo. O tai yra kažkada apie 19 h. Penktadienį. Belaukdama tvarkiausi visokius nebaigtus reikalus ir prisiminiau, kad turiu loterijos bilietą. Pasitikrinu ir… OMG – laimėjau beveik milijoną!!! 19 EUR, jei jau visai tiksliai. Pasigyriau visiems, dar buvusiems darbe, ir sugalvojau nieko nelaukiant juos konvertuoti į… audinius. Danesa čia pat. Kai motyvacija tinkama – nebebaisios nei darganos, nei tamsa, nei nedraugiška rajono kaimynystė.

Sukau ratus, meditavau, čiupinėjau, bet nė vienas audinys neatrodė vertas to mano beveik milijono. Kol… Ranka perbraukiau kažką labai švelnaus. Labai labai švelnaus. Ir ta spalva. švelniai pilka geroji pusė ir tamsiai mėlyna blogoji. Pirma mintis – čia gal koks akrilanas (šitas apgavikas). Detalesnė audinio analizė, žvilgsnis į etiketę ir viskas aišku – Itališkas patinis audinys su 80 proc. alpakos. Tobulas audinys mano išsvajotai liemenei. Tada supratau, kad tas didelis skaičius yra KAINA… Na, ką padarysi, viskas jau seniai buvo nuspręsta.

Glosčiau glosčiau tą tobulą audinį. Svarsčiau, koks modelis būtų jo vertas. Prabangi jo prigimtis atakavo mano sąžinę, kol galiausiai ją palaužė. Buvo nuspręsta, kad liemenė turi būti tokia, kaip priklauso. Tokia, dėl kurios manęs akmenimis neužmėtytų tikrosios siuvėjos ir tokia, kokia yra kiek per sudėtinga dabartiniams lietuviškiems brendams.

Praėjo keli mėnesiai, o mano prabangus audinys vis dar laukė, kol aš prisiruošiu šitam rimtam projektui. Dar pora mėnesių ir supratau, kad nieko nebus – neprisiruošiu jo siūti net ir po poros metų. Grįžau prie minties apie paprastą liemenę. Va tokią, keturių siūlių, kaip dabar madoj.

Kaip apdirbti kraštus? Praėjusį kartą liemenės kraštus apkantavau atlasine juostele, šį kartą reikia kažko kito. Be to, praėjusį kartą išbandžiau aukštesnę atsiverčiančią apykaklę – dabar reikia ieškoti naujo modelio.

Draugė buvo atsiuntusi bendradarbės liemenės nuotrauką. Ten priekis buvo tiesiog į šoną pratęsta kaklo iškirptės linija. Kraštas paprastai apmėtytas overloku. Pastaroji idėja nepatiko, bet kaklo formavimas atrodė neblogai, o ir mano audinio blogoji, tamsiai mėlyna, pusė, labai gražiai atskleistų save. 😀 Dar vienas vizitas į Danesą ir lentynoje nugulė keli metrai megztos apkantavimo juostelės.

Praėjo dar pora mėnesių.

Penktadienį, važiuodama namo troleibusu, svarsčiau, ką įsidėti į lagaminą trumpoms atostogoms Druskininkuose. Gi ir bobų vasara apsireiškė… Ir spėkit… 😀 Grįžau namo ir prisiverčiau pasisiūti liemenę čia ir dabar. Tiesiog tas nuolatinis atidėliojimas jau buvo taip įgrisęs, kad nebegalėjau laukti jokių „geresnių laikų“. Perknisau iškarpų fondą, radau savo gyvenimo projekto lekalus, sukirpau be jokio gailesčio.

Grįžo vyras su vaiku –> nuvažiavom pavakarieniauti ir papramogauti –> grįžusi susiuvau įsiuvus –> pralyginau –> susiuvau šonus –> pralyginau –> paskaičiau pasaką prieš miegą –> pradėjau baisiai ilgą apkantavimo procesą –> supratau, kad be spec. pėdelės gal net dar paprasčiau –> pataisiau klaidas…

15 min. prasėdėjau žiūrėdama į vieną tašką ir galvodama, kaip pabaigti rankoves. Buvau taip užsibrėžusi būtinai-pabaigti-šiandien, kad teko priimti sunkų sprendimą ir atsiduoti į siuvėjų-mėgėjų deivės Chaltūrkės rankas. Įkirpau keliose vietose audinį, apmėčiau overloku, labai siaurai palenkiau ir apsiuvau. 23 h. nusileidau pasirodyti Mr. M.

Viskas atrodytų OK. Savaitgaliui pasiruošusi, rezultatas visai neblogas. Bet. Liemenė turėjo būti su kišenėmis ir diržu. Audinio neliko net rankovių apsiuvams, tai ką jau kalbėti apie tokias nebūtinas detales. Kitaip tariant, iš audinio likučių galiu sulipdyti tik diržą arba tik kišenes. Balsavimas – ko labiau trūksta?

Laukiu nuomonių! 😉

1 komentaras

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here