Viskam savas laikas. Šis projektas savo pasirodymo laukė pusmetį. Kodėl? Todėl, kad vasarą DIY karnavaliniai kostiumai vaikams yra visiška neaktualija ir neįdomumas. 😀

Sanajame Mažojo A. darželyje mokslo metų pabaigtuvės buvo švenčiamos „talentų dienoje“. O tai yra tiesiog vaidinimas, kur skirtingos grupės pristato kažkokią dalį istorijos. Mažojo A. grupė, patys mažiausi, buvo paukštukais. Kaip ir prieš kiekvieną šventę, auklėtoja nepatingėjo paieškoti kostiumo idėjų internete ir jas atspausdinti. Taip pat buvo ir prieš praeitas Kalėdas, kai vaikai turėjo būti nykštukais. Taigi, turiu pasakyti, kad mažai kam rūpėjo tie spausdinimai… Buvo ir kalakutų ir varnų ir ko tik nori – visi savaip sukosi iš padėties. 😀

Ką daro DIY mama, gavusi tokią užduotį? Teisingai – mėnesį sėdi pintereste ir ieško idėjų, dar porą savaičių atidėlioja, o tada jau paskutinėmis dienomis greitai kažką susiuva į vieną darinį ir pavadina tai „kostiumu“.

Ką daro DIY mamos vaikas? Irgi teisingai – suserga prieš šventę.

Taip, Mažasis A. jau buvo man padaręs staigmeną prieš Kalėdas – kai paliko mane su dviem metrais ryškaus veliūro. 😀 Įtariau, kad ir šį kartą taip gali nutikti, tad atidėliojau turėdama svarų argumentą. 😀

Taigi, lieka kelios dienos, vaikas jau sveikas, tik reikia pabaigti lašinti lašiukų kursą. Paskambinu auklėtojai – šoks/nešoks – ar taip, ar taip, you never know, tad galima atvesti. Viskas. Pasiteisinimų nebėra – reikia siūti.

Visada labai džiaugiuosi savo didelėmis audinių ir kitų medžiagų atsargomis. Ir šįkart nieko nereikėjo pirkti. Panaudojau blizgų (gal atlasinį?) audinį, beveik išaugtus Mažojo A. trikotažinius marškinėlius, šiek tiek gumos, šiek tiek austos juostelės ir kelis lapus sintetinio veltinio.

Gabalą audinio sulanksčiau į 1/4. Apibrėžiau skraistės matmenis pagal trikotažinius marškinėlius (matosi, kad brėždama dar ir persigalvojau 😀 ), sutvirtinau smeigtukais, kad niekur nenuvažiuotų ir iškirpau. Iškart gavau dvi identiškas skraistės detales.

A4 formato lapą susibraižiau „tvorelėmis“, uždėjau ant segtukais susegtų veltinio lakštų ir gavau kažką panašaus į plunksnas. Kadangi viskas gavosi labai greitai, skyriau laiko jų užapvalinimui.

Gražiai išsidėliojau plunksnas ant skraistės ir pusvalandį žiūrėjau į vieną tašką, bandydama sugalvoti, kaip tą darinį nusinešti iki siuvimo mašinos. Geresnio sprendimo, nei dvipusiai lipnūs kvadratėliai nuotraukoms, nesumąsčiau. Labai gerai atlaikė kelionę iki siuvimo mašinos ir, net nepasijudinę, paeiliui sulindo po adata. 🙂

Tuomet užlenkiau kraštines plunksnas, skraistės kraštuose pritvirtinau perlenktos gumos juosteles, užvožiau viską antra (identiška) skraistės dalimi ir susiuvau kraštus. Viską išverčiau per paliktą kaklo iškirpimą, kurį vėliau apkantavau austa juoda juostele. Ją dėjau, kad skraistę būtų galima užsirišti po marškinių apykakle. Mūsų atveju neprireikė – pridygsniavau apykaklę prie tų pačių juodų trikotažinių marškinėlių.

Kaukę piešė Mr. M.. Susipykom tris kartus. Gerai, gerai, gal ir 30… Nesutarėm nei dėl snapo, nei dėl akių formos. 😀 Ją siūti pabaigiau tik vaidinimo dieną. Na, kaukė gavosi labiau kaip karūna, nes pabijojau Mažojo A. „nenoriu, nepatinka“. Vėliau, pamatęs kitus vaikus, pats bandė ją užsidėti ant akių.. 😀

Na ir, žinoma, duoklė mamai:

Ar buvo sunku? Ne, tikrai ne. Daug ką reikėjo apgalvoti iš anksto, tad mano atidėliojimas labai pravertė – strigau tik keliose vietose, bet vis tiek susisukau (sumoje) per kelias valandas.

Smagių Kalėdinių vaidinimų! 😉

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here