Ardžiau

Tai buvo nedidelis pilkas kombinezonas…

-O ką dabar siuvi? – šūktelėjo vyras iš pirmo aukšto.

-Dabar ardau. – atsakiau aš.

-Bet gi Tu niekada neardai…

Net ir jis žino, kad ardymo aš labai nemėgstu. Jau geriau pakeičiu modelį ar klaidą kažkaip įkomponuoju. Tik ne šiuo atveju. Šiam kombinezonui (angliškai vadinamu onesiu – onesie) buvo taikomas ypatingai mažas leistinų matomų klaidų limitas. Taip taip, jų yra, bet (tikiuosi) jas mato tik įgudusių siuvėjų akys. 😛

Kaip man įprasta, istoriją pradėsiu nuo laaaabai toli. 😀

Kombinezoną Mažajam A. norėjau pasiūti jau seniai. Ištyrinėjau pirktinį ir nusprendžiau, kad susitvarkysiu.

Turėjau vilties rasti jau paruoštą brėžinį. Neradau. Man visada taip – atrodo pilna visur visko, o kai jau tikrai reikia, niekaip nesugebu rasti. Galvojau, pasikoreguosiu kokią ne visai tokio kombinezono iškarpą – pasirodė per daug vargo. Vieną vakarą, sukaupusi drąsą, pasidariau džemperio ir kelnių iškarpas iš Ottobre 1/2015 (9 ir 10 modeliai).

Naudojau turimą miegojimo kombinezoną ilgiui pamatuoti. Dar šiek tiek pridėjau ir sujungiau detales. Kišenes prisipiešiau pagal savo įsivaizdavimą. Kaip matyti nuotraukoje, džemperio sulenkimo vietose nepridėjau užlaidų – nuotraukoje jis man pasirodė gan platus. Kad sutaptų šoninės siūlės, atsikišusį kraštą užlenkiau.

Ryte Mažasis A., besidžiaugdamas ant žemės rastu audiniu, surengė performansą su pom-pomsais. 😀

Gavosi štai tokia puzlė. 98 dydžiui sunaudojau beveik visą metrą medvilninio trikotažo su storu pūku. Kapišonui ir kišenių apsiuvams prireikė nedidelio gabalėlio plono medvilninio trikotažo. Įsiuvau 40 cm. ilgio plastikinį užtrauktuką.

Teliko susiūti. Tik… ką po ko? Klausiau forumuose, ieškojau internete kelias dienas. Neradau. Galiausiai nusprendžiau, kad reikia pilnai pasiruošti nugarą, kišenes ir kapišoną. Tada supratau, kad užtrauktuką reikia įsiūti jau prisiuvus kapišoną. Tiesą sakant, net neverta rašyti, kaip dariau aš, nes dariau blogai.

Taigi, po trijų dienų siuvimo mašina ir rankomis (kapišono pamušalo užbaigimą), iš po adatos iššoko rezultatas. O aš iš tos laimės nušokavau laiptais žemyn.
Pagavau mažąjį modelį, aprengiau ir dar truputį pašokinėjau iš laimės. 😀

Aš šokinėjau, modelis (kaip visada) bėgo ir nuotraukos išplaukė. O nuotraukų tiek, kiek ir džiaugsmo. 😛

Tokia tai istorija. Šį kartą nevardinsiu visų klaidų, nes pati nenoriu apie jas galvoti. 🙂 Kad jau likau patenkinta šiuo siuviniu, turiu minčių išbandyti kitą siuvimo eiliškumą ir nufotografuoti (ar bent jau aprašyti) visus žingsnius.