Tai buvo ilga mėtinė suknelė. Dengė ji tik vieną petį, o aplink juosmenį vijosi juodas diržas. Kai buvau gal kokius šešis mėnesius nėščia, ji mane puošė giminaičių vestuvėse. Buvo labai smagi, su ja nebuvo nei vėsu, nei karšta. Kad ir kaip ji man patiko, jos laikas jau buvo išnaudotas (gi kaip čia su ta pačia į kitą šventę eisi). Liūdna kabėjo spintoje, kol man neprireikė suknelės krikštynoms. Šventė tik patiems artimiausiems, taigi tai galėjo būti puiki proga suknelei vėl išlįsti į žmones.
Ir viskas būtų buvę gerai, bet… Krikštynoms vienapetė man pasirodė per daug atvira. Be to, norėjosi kitų akcentų, na, kad tai būtų mažiau TA PATI suknelė. 😀
Taigi, po suknele pakišau popierių ir apsibrėžiau esamas petnešas. Tuomet jas persibrėžiau ant pamušalinio audinio ir pasidariau po dvi vienodas iškarpas, palikdama pakankamai didelį kraštą. Atsikirpau plačią juostą šifono ir ant vienos pamušalo detalės bangavau iš karto dygsniuodama, kad būtų tvirčiau.
Tuomet bangeles užklojau kita pamušalo detale ir tą sumuštinį susiuvau.
Išverčiau į kitą pusę, išlyginau ir tadaaam. Teliko sujungti nugaros ir priekio petnešas. Tai padariau rankiniu būdu. 🙂
Teliko primatuoti ir pridygsniuoti prie suknelės. Čia daug nevargau – nieko neardžiau, pridygsniavau ir tiek. Profės siuvėjos už tai mane pasmerktų. 😀
Tuomet iš to paties šifono pasisiuvau diržą. Išsikirpau kalną gėlyčių ir visą vakarą aplydinėjau jų kraštelius. Lapelius susiuvau, kartu prisiūdama ir upinius perlus. Prisiuvau prie diržo. Taip pat pasigaminau ir auskarus.
Rezultatas. 🙂 Solveigai suknelė kiek per didelė, bet perdarymkės matosi.
Dabar galvoju… Na, kur dabar aš ją dėsiu?.. Gal reikia nukirpti iki kelių ir detales perdarytis iš tos pačios mėtinės spalvos? 😀
Kol galiausiai liks kokia palaidinė. 😀 Arba daug galvajuosčių dukterėčiai su kalnu šifoniniu gėlių.. 😀
