Vieną tokią suknelę – liemenę, jau siuvau savo dukterėčiai. Šią siuvau jos mamos prašymu, nors galutinė vartotoja turėjo būti ne mano dukterėčia. 🙂 Tai vat tiek daug atsakomybės man teko. Žinoma, mano akimis, rezultatas turėjo trūkumų, bet galutinį sprendimą leidau priimti brolienei.
Ir baisu – kaip tos siūlės nešiojasi?.. Kad gražiau prisisiūtų ribb’o juostelė apkantavimui, nusipirkau 2mm dvigubą adatą. Nežinau dabar, ar ji pakankamai apmėto medžiagą nugarinėje pusėje. Kaip visada, mano siuvamoji sėkmingai praleidinėjo dygsnius, todėl juos papildomai prisiuvau rankomis.
Pasirinkau mano labai pamėgtą tamsiai mėlynos ir ryškiai geltonos derinį. Toks jau buvo Mažojo A. džemperiukas bei pusbrolio kelnės. Šiek tiek žaismingumo pridėjo žydras užtrauktukas, savo spalva draugaujantis su bangelėmis ant audinio.
Modelis Nr. 4 iš Ottobre 1/2015. Reikėjo maždaug 98 dydžio, o žurnale didžiausias – 92. Teko didinti.
Nesmagus jausmas išleidus savo sutvertą daiktą į pasaulį likti tokioje nežinioje. 😀 Kur jis dabar? Ar sotus, ar pavalgęs? 😀 Na, tiksliau, ar nešiojamas, ar neužsidažęs ir pan. 🙂 Gi etiketės su skalbimo rekomendacijomis nepridėjau – tokius spalvų derinius skalbti tik šaltai šaltai. Vat ir neįsivaizduoju, kaip moteriškės prisiruošia savo darbus pardavinėti. Neatlaikytų mano nervai… 😀
[…] liemenę. Kažkodėl man atrodo, kad geriausiai ši suknelė man gavosi pirmąjį kartą. 🙂 Antrąjį per daug nervinausi, o vat šį, greičiausiai, per daug atsipalaidavau… 😀 Modelis Nr. 4 […]
[…] buvo gėlėta su drugeliais. Tada – iškeliavusioji dovanų toli toli. Vėliau viena pasirodė tarp siuvinių iš pakalikų audinio. Ar dar buvo? Jau […]