Kas dabar ant bangos? Zero waste. Žinoma, kai tiek informacijos aplink, negi galėtum atsilaikyti? 😀 Nesu pati uoliausia gamtos saugotoja, bet daiktų mesti lauk tikrai nemėgstu, o plastmasės kiekis, sunaudojamas pakuotėms, labai bado akis. Neperseniausiai prekyboje pamačiau naują desertą – lyg sūreliai, tik pavadinti lazdelėmis, supakuoti atskirai po vieną ir tada dar į didesnę dėžutę. Kai mūsų šeimyna šitą desertą suvalgė, ant stalo liko didelė krūva plastmasės. :/ Nebeperkam. Tas pats ir su vytinto kumpio pakuotėmis. Plastmasės ten daugiau, nei mėsos. 😀

Iš virtuvės keliamės į siuvimo kampą. Kai audiniai šitiek kainuoja, visai nesinori atraižų mesti lauk. Kaupiu. Lėlių rūbams, kurių gal dar kelerius metus nesiūsiu. Negi mesi lauk? Kartais siuvu iš audinių arba daiktų, rastų SH. Taip, pavyzdžiui, mano siuvimo kampe puikiausiai tarnauja maiškrepšiai audiniams, pagaminti iš užuolaidos ir senų marškinėlių. Geros būklės išaugtus arba nebenešiojamus rūbus taip pat kaupiu – persiuvimui. Ir, žinokit, kartais net persiuvu.

Kai reikėjo atlaisvinti senas spintas, labai gaila buvo mesti lauk visokias trikotažines palaidines. Tokias, kurių jau niekam neatiduosi, nes būklė jau nekokia. Čia mums su mama kilo idėjafixas – iš jų reikia pagaminti vonios kilimėlius. Mano tėvai gyvena kaime, kur vonios kilimėliai tikrai dažnai keičiami, ypač vasarą, kai svečiuojasi trys todleriai anūkai. Paprastai mama perka tokius iš atraižų suaustus, pigiai kainuojančius, tad pagalvojom, o kodėl mums nesunaudojus šitų trikotažinių rūbų?

Technikai minčių buvo visokių. Pirmiausia – mąsčiau į juosteles sukarpytą trikotažą apnerti senais lininiais siūlais (kuriuos taip pat gaila mesti lauk). Juostelės susikarpė gan greitai. Jas kirpau įstrižai, o galiukus sujungiau suneriant. Bet.. pradėjusi nerti supratau, kad tiek laiko gaišti tikrai nenoriu. Tada mama siūlė nerti iš pačių juostelių, tačiau pas ją neturėjau didelio vąšelio. Prisiminiau matytą vaizdą, kai iš juostelių supinamos kasos, o jau tada jų kraštai sukabinami siuvimo mašinos zigzagu. Kaselių pynimas užėmė baisiai daug laiko, tad, nors jau norėjos viską tėkšti į šiukšliadėžę, susikaupiau ir nusprendžiau pabaigti.

Pabandžiau siūti ratu – gavosi nieko gero. Kraštai rietėsi, siuvimo mašina praleidinėjo dygsnius.

Bandžiau siūti stačiakampį. Jau net nebekreipiau dėmesio į praleistus dygsnius ir atsiradusias skyles. Iš pradžių sekėsi gan neblogai, bet paskui kilimėlis įgavo keistoką formą… 😀 Taip, sunaudosim, bet prisižadėjau daugiau niekada nesivelti į tokias nesąmones. Per tą laiką būčiau galėjusi pasisiūti bent kelias sukneles.. 😀

Dabar galvoju, gal vis tik pabandyti „austi“? Na, išsitempti siūlus ant rėmo ir tas juosteles perkišti per kas antrą? 😀 Ne, aš ir iš savo klaidų nepasimokau..

*ps. O raštas gavosi visai gražus! Sunaudoti trys „golfai“: raudonas, pilkas ir raudonai-pilkai dryžuotas. 🙂

Prasmingų ir sėkmingų siuvinių!

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here