Jau labai labai seniai noriu parodyti savo vaikiškų lekalų albumėlį! Kodėl neparodžiau? Nes nemoku fotošopais piešti gražių rodyklių. Tai, galvojat, išmokau dirbti su fotošopu ir sutvarkiau nuotraukas? Tai aišku, kad ne – viską rodau pirštu. 😀

Pirmam etape, tai buvo į vamzdelius susukti lekalai, perrišti audinio (iš kurio siuvau tą rūbą) juostele ir su aiškiu aprašymu, kur radau brėžinį. Net nupiešdavau tą rūbą, kad lengviau susiprasčiau. 😀 Viskas gražiai nuguldavo dėžutėje ir aš maždaug iš atminties atsimindavau, kuriuos lekalus jau turiu pasidariusi. Bėda atsitiko, kai tų „vamzdelių“ prisikaupė labai daug. Dar blogiau, pasidariau lekalų „į priekį“ – ateities projektams. Visiška katastrofa buvo, kai pasidariusi lekalą, dėžutėje radau antrą tokį patį – net tą patį dydį… :/

Taigi, reikėjo kažką daryti. Kadangi absoliuti dauguma mano naudojamų lekalų yra iš Ottobre, pasidariau savo albumėlį. Kaip juo naudotis?

Reikia kelnių. Pažiūrim, kokie modeliai yra mano turimuose žurnaluose. Išsirinkus tinkamą, verčiam puslapį ties kelnių žymekliu (žaliu) ir žiūrim, kokio dydžio lekalai jau yra padaryti. O! Man reikia 74 dydžio ir jis čia yra. Pasiimam ir pasidarom iškarpas.

Noriu pasiūti džemperį dovanų. Susirandu savo megstamiausią modelį.

Atsiverčiu tos spalvos kategoriją (geltoną), susirandu džemperį ir pasitikrinu, kokių dydžių lekalai jau padaryti.

Pasiimu man reikiamą dydį.

Šiuo metu aksesuarai vis dar gyvena šio segtuvo gale, tačiau greitai kraustysis į specialiai jiems skirtą albumą.

Moteriški lekalai – visai kita istorija. Tų pačių lekalų antrą kartą man prireikia labai retai, tad pavirtę vamzdeliais jie ir toliau gyvena dėžutėje.

Kaip šitą lekalinę pasidariau?

Namuose radau seną segtuvą ir įmaučių (*). Mano segtuvas – nuo mokyklinių istorijos konspektų, o įmautės taip pat iš įvairiausių gyvenimo etapų. Labai pasitarnavo plonytės, kurios man nebuvo „malonios“ naudoti konspektams, tad tiesiog rinko dulkes lentynoje.

Ant kiekvienos lekalų detalės visada užrašau šaltinį, modelį, dydį ir yra/ne užlaidos, tad susirūšiuoti lekalus nebuvo sunku. Pasidariau savo turimų Ottobre kopijas. Lapus, kuriuose pavaizduoti visi modeliai dėjau į priekį. Lapus su aprašymais karpiau ir dėjau į įmautes drauge su lekalais. Skirtingų dydžiu lekalus dėjau dar į atskiras plonytes įmautes. Tai nėra labai svarbu siuvant leginsus iš dviejų detalių, bet ženkliai palengvina gyvenimą siuvant kokius džemperius.

Taupumo sumetimais aš pirmiausia pasidariau sąrašą puslapių, kurių man reikia, nors paprasčiau būtų bevę tiesiog atsispausdinti viską ir pasilaikyti ateičiai – kai lekalų „prisiveis“ daugiau. Galima spausdintis tik porą kopijų tų lapų su visų modelių paveikslėliais ir, išsikirpus reikiamą, jį prie lekalo įdėti be aprašymo. Arba pasižymėti ranka ant kokio lapelio – kokie dydžiai yra ir kur ieškoti instrukcijų.

Na, mano variantą matote. Man jis labai patogus. 😉

Tvarkos ir Jūsų siuvimo kampeliams!.. 🙂

(*) Mano mokymosi strategija dar nuo mokyklos buvo – pasidaryti gražius ir tvarkingus konspektus. Dar dabar turiu universitetinius segtuvus ir konspektus, nes jie tiesiog per gražūs mesti lauk… 😀 Perrašyti, su paryškintomis formulėmis, šauktukais, pažymėjimais ir pan..

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here