Vėl artėjo atostogos ir vėl reikėjo siūtis kažką. Aišku, kad lininio. Lininiai dalykai yra mano mėgstamiausi. Ypač per tokius karščius, kokie buvo praėjusią vasarą.

Nuvykusi į Jurbarką ėjau pirkti minkštinto lino. Įsivaidavau kažką šviesaus, bet spalvų pasirinkimo didelio nebuvo – matyt, ne man vienai linas vasarą patinka. 😀 Buvo dvi spalvos – plyta ir džinsas. Kita pirkėja nešiojosi apsikabinusi tą plytą, tad man liko džinsas. Denim’as man visada labai patinka, tad tikrai neliūdėjau. Nusipirkau, paglosčiau kelis kartus, padėjau į lentyną ir čia šito audinio istorija baigiasi. Likus savaitei iki atostogų supratau, kad tikrai nebespėsiu nieko pasisiūti. 😀

Laimei, laukdama Mr. M., pastebėjau, kad prie mūsų laiptinės, rūbų parduotuvės vitrinoje, kaba lininės suknelės. Panelė Liu jau nekantravo, bet vis tiek sugebėjau greituoju būdu išsirinkti porą variantų. Visiškai nenorėjau išleisti daug pinigų, nes jau ir taip buvau nusipirkusi audinį. Kol svarsčiau, akis užkliuvo už vienos etiketės su užrašu „-50 proc. defektas“. Paklausiau pardavėjos, koks čia tas defektas?.. „Skylė nugaroje“. Pažiūrėjau aš į tą skylę ir pirma mintis buvo – patrumpinsiu rankoves ir čia padarysiu kokias aplikacijas. Visos planetos stojo į vietas – puiki suknelė, dar puikesnė kaina ir dar šiek tiek darbo įdėsiu. Vis mažiau sąžinę grauš.

Parsinešiau suknelę, žiūrėjau į tą skylę ir man ji labai priminė… Peltakiavimo procesą.

Tais senais gerais laikais, kai mergaitės mokydavosi gaminti valgyti ir siūti, o berniukai – drožinėti ir dirbti staklėmis (gal taip ir dabar yra?), aš buvau labai stropi visų užduočių darytoja. Labai daug ką jau mokėjau, o rankdarbiai man patiko jau nuo visai mažų dienų, tad kiekvieno dalyko padarydavau po kelias versijas. Kartais net už draugę, kuriai šitie dalykai nei sekėsi, nei prie širdies buvo. 😀 Taigi, apie peltakiavimą dar buvau girdėjusi ir iš savo ciocytės-liaudies-meistrės, turėjome tokių patalynės užvalkalų. Mokytoja man davė kažkokių pavyzdžių ir aš juos visus padariau. Net ir ten visokius mandrus perpynimus.

Jokių aplikacijų man daryti nereikėjo. Buvo aišku, kad peltakiuosiu. Po beveik dvidešimt metų pertaukos, aišku, aš jau viską buvau pamiršusi, tad stengiausi per daug negalvoti ir daryti automatu. Na, kad rankos pačios atsimintų. 🙂 Atsiminė. ir visai neblogai gavosi.

Pačios suknelės kokybė tai tokia… apgailėtina. Kinijoj gal geriau būtų pasiuvę. Siūlės per laisvos, audinys dažytas netolygiai, o po skalbimo „dingo“ minkštinimas. 😀 Rūbas nebus ilgaamžis, bet praėjusią vasarą man ji buvo numeris vienas. Tikiu, kad ir kitąmet pravers. 😉 Tiesa, dar ir porą metalinių spaudžių įsisiuvau, nes iškirptė buvo tokia… didoka. Dabar čia nursing dress praktiškai.

Dabar susimąsčiau, kodėl šita technika taip keistai vadinasi. Gal taip senovėje maskuodavo pelyčių pragraužtas skyles? 😀 Tikriausiai, kad ne.

O šiaip, tai… Labai gražūs man tie peltakiai! Gi visokių raštų galima prigalvoti. Gal reiktų kokį didesnį projektėlį pasiuvinėti gūdžiais žiemos vakarais? 😉 Aha. Su mano tempais tai gal senjorų klubely.

Linkiu ne nurašyti, o pataisyti! 😉

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here