Aš skaitau savo senus straipsnius. Man jie patinka. Kai kurie taip gerai parašyti, kad net prajuokina. Mano skonio. 😀 Skaitau ir prisimenu, kaip gyvenau, kaip atrodė Mažasis A… Vis tik čia dienoraštis. Skaitau ir matau, kad kuo mano tekstai naujesni, tuo mažiau man jie patinka. Mažai „razinkų“, mažiau įdomumo. 🙂 Pavyzdžiui, šį straipsnį pradėjau rašyti labai seniai. Prieš kelis mėnesius. Dabar radau ir man visai nepatiko tai, kaip aš jį pradėjau. Tikriausiai todėl, kad jį rašiau prispausta to jausmo „kiek dar daug reikia parašyti“. Dar ir todėl, kad jį rašiau iškart pabaigusi kitą straipsnį. Tad daugiau taip nedarysiu. 😉

Savo rašymą apie vaikiškų rūbų siuvimą pradėjau pastebėjimu, kad nusipirkus net ir nedidelį kiekį vaikiško audinio, iš jo tenka pasiūti visą kolekciją. Dažniausiai iš margo audinio daromas tik džemperio priekis. Rūbus siuvantys pardavimui taip daro ekonominiais sumetimais – vienspalvis audinys pigesnis. Siuvantys savo vaikams kartais margą daro visą rūbą, bet ir tai – retais atvejais, kad džemperis nebūtų panašus į pižamą. Na, kaip ten besiūsi, anksčiau ar vėliau, galiausiai lieka tokie maži likučiai. Tokie tik kišenėms, gal kaklui, na, arba aplikacijoms.

3 kategorija. Su didesniais likučiais viskas aišku. Jeigu užtenka dar džemperio priekiui, tai čia net beveik ne likutis. 😀

2 kategorija. Kai pilnam priekiui nebeužtenka, į pagalbą skuba jau ir Lietuvoje populiarus, kaip aš vadinu, „vokiškas-pinterstinis“ vaikiškų drabužių marginimas. Kur margi ir vienspalviai audiniai susiuvami kaip nors įstrižai, dar ir tarpe įsiuvant nėrinių juostelę. Tokiuose siuviniuose labai puikiai „sueina“ visokios didesnės kampuotos atraižos. 🙂 Galima siūti, pavyzdžiui, margą kaklą ir kišenes.

1 kategorija. Pačios mažiausios atraižėlės tinka jau tam tikrajam skiautinėjimui. Jeigu senovėje moterys skiautinėjimu užsiėmė dėl trūkumo, tai dabar yra herojų, kurie skiautinėja dėl pertekliaus. Kalbu apie feisbuke populiarų filmuką apie iš siuvyklose liekančių atraižų kuriantį vyruką.

Kai po ilgo laiko grįžau į savo siuvimo kampą, ten manęs laukė totali demotyvacija. Tie patys seni, atsibodę audiniai. 🙁 Visiška teisybė, kad audinių pirkimas yra atskiras hobis. Susirinkau tuos, kurių buvau daug užsipirkusi ir jau daug visko siuvusi. Užsibrėžiau tikslą – bent kelis sunaudoti taip, kad liktų tik jau tos paskutinės stadijos atraižėlės. Ne dėl trūkumo – labiau dėl tokios moralinės atsakomybės nešvaistyti. Pradėjau nuo geltonų/pilkų trikampių, patrulių kilpinukų ir rudo veliūro.

Dukterėčios mėgstamiausias mano siūtas rūbas – liemenė-suknelė, o sūnėno – tiesiog liemenė. Ta, kurios jau ne vieną vienetą pasiuvau tiek jam, tiek Mažajam A. Ta, kurią siuvu be normalaus lekalo, brėžiu tiesiog iš rankos. Kiek aš jų prisiuvusi – jau nesuskaičiuoju, nes net nuotraukas ne visų turiu. Jas siūti lengva, vaikams patinka ir galima visokių pamarginimų prigalvoti, tad dauguma skiautinėjimo projektų būtent šio modelio.

Pradėjau nuo trikampiukų. Netgi ne trečios kategorijos likutis – medžiagos daug. 🙁 Suporavau su tokios pat kategorijos pilku kilpinuku ir pasiuvau džemperį su kapišonu. Margas priekis ir nugara. Iš trikampių liko jau trečios kategorijos atraižos, o iš pilko kilpinuko – antros… bet jau su nuklydimais.

Tuomet, konstravau liemenę. Nebeturėjau pilko audinio ilgai kišenei, tad dariau uždėtinį trikampį. Vis kiek kitaip. Pilką kilpinuką sunaudojau iki pirmos kategorijos, tai tikrai, nes net liemenės apačią teko siūti „suverstą“. Priešinga mezgimo kryptimi, nei įprastai. Kadangi šitą rūbą jau seniai nešioja, galiu užtikrintai pasakyti, kad jokio šalutinio poveikio nebuvo. Ir dėvisi puikiai, ir vaikui nėra jokio nepatogumo.

Iš tikrųjų, tai pastarieji du rūbai neturėjo tekti tik Mažajam A. Berods, džemperį siuvau sūnėnui, bet… Užsiminus brolienei, ji pasiskundė, kad labai prastas audinys, greitai nusiskalbia ir pan. Taigi, abu liko Mažajam A. Ir ką aš galiu pasakyti – skalbiau jau daugybę kartų ir tie trikampiukai vis dar atrodo puikiai. Tiesa, naudoju tas „spalvas sugaudančias“ servetėles, tad gal tikrai veiksmingos.

Kitas labai užknisęs audinys – patruliai pilkame fone. Nieko čia per daug nėra ką pasakoti. Pribaigiau mėlyno kilpinuko antros kategorijos likutį. Liemenės modelis – tas jau mano minėtas, kurį brėžiu „iš rankos“. Viena liemenė Mažajam A., kita – sūnėnui.

Patruliai mėlyname fone jau irgi gerokai pabodę. Siuvau iš jų kostiumėlį Mažajam A. dar siuvau kostiumėlį dovanų. Ir va, pagaliau dabaigiau iki pirmos kategorijos.

Kelnės – nieko įdomaus. Labai mėgstamas ir daug kartų siūtas modelis. Tik aš visada keliais centimetrais pailginu. Praktika rodo, kad vaikai rūbus išauga per ilgį – ne plotį. 😀

Vat su liemene teko užsiimti rimtu skiautinėjimu. Labai rimtu. Čia jau „iš rankos“ nelabai kas gautųsi. Panaudojau šiek tiek modifikuotą trikampiukų džemperio modelį. Pirmiausia – pasidariau pilną lekalą – kad nereikėtų dėti ant sulenkto audinio. Tikrai ilgai užtrukau, kol sudėliojau visus likučius. Reikėjo ne tik sugalvoti, kaip sukarpyti lekalą, bet ir sužiūrėti, kad tokio dydžio detalių būtų likučiuose. Nugarą pavyko sulipdyti iš dviejų dalių, o priekis… skiautinukas. 😀

Vat tokia istorija apie likučių užbaigimus. Bet čia dar ne pabaiga. 😀

Kai pamačiau, kad pirmos ir antros kategorijos likučių pas mane – pilnutėlis maišas, o iki lėlyčių rūbų siuvimo – dar toli, nusprendžiau juos atoduoti „Free your stuff“ atiduotuvėje feisbuke. Susidomėjimas buvo nemažas, tad atidaviau ir tiek. Praėjo šiek tiek laiko ir sulaukiau laiško iš vienos merginos, su klausimu, gal turiu dar kokių likučių, tinkamų mokytis siūti?.. Ir tada neatlaikiau. Atidaviau visus pabodusius audinius – ir be kategorijų, ir didesnes atraižas. Skiautinėti kurį laiką nebereikės. 😀

Jeigu skiautinėjimu užsiimti neketinate, tai audinių atraižų labai laukia dienos centrai, mokyklos ir darželiai. Tik parašykit, kad atiduodat. O jeigu turit jau tokių visai visai liekanų ir neketinate jų panaudoti pagalvėlių užpildui, tai meskit į tekstilės konteinerius.

Linkiu, kad audiniai nespėtų atsibosti dar būdami lentynose. 😉

KOMENTUOTI

Please enter your comment!
Please enter your name here